Kaip numegzti mėginuką?

Taip taip – dar kartelį apie tuos mažus megztus/nertus kvadratėlius, nuo kurių labai dažnai priklauso viso mezginio sėkmė, ir kuriuos dar dažniau patingime megzti. Aš ne išimtis, bet kartais žmogus darai, tai ką reik ir viskas 😀

Taigi – kodėl jie tokie svarbūs?

Pirminė ir, ko gero, pagrindinė jų paskirtis – nustatyti mezginio tankumą, kurio dėka galime atsakyti į klausimą “kiek akių reikia?” . Onutė ir Marytė gali mezgti tais pačiais virbalais ir naudoti tuos pačius siūlus, bet jų mezginio tankumas ir apskritai pats mezginys gali skirtis kaip diena ir naktis.

Mėginukas taip pat leidžia pamatyti, kaip dera konkretus siūlas ir raštas, kas su juo vyksta – tįsta, o gal kaip tik susitraukia? Mezginys gaunasi standus, o gal kaip tik krintantis?

Galiausiai, megzdama mėginuką išmoksite raštą – pradėjus projektą beliks mėgautis procesu, o ne mėgint susigaudyt, kas ir kaip.

Mėginukai ypač svarbu, kai mezgate pagal aprašymą ir laikotės visų instrukcijų, nes už jų slypį daug matematikos ir skaičiavimų, kurie remiasi būtent iš mėginuko gautais skaičiukais. Jei jūsų mezgimo tankumas bus netinkamas, rizikuojat vietoj aptempto megztuko gauti žavingą (arba nelabai…) oversize maišiuka. Ir kaltas bus ne aprašymas, gal net ne siūlai (nors siūlų pasirinkimas irgi svarbus, bet tarkime, kad naudojate tokius, kokius liepia aprašymas) ir jau tikrai ne mėnulis, ar triukšmingas kaimynas už sienos. Visa problema bus tame, kad mėginuko visai nebuvo, arba jis buvo numegztas netinkamai. O tuomet ir visos instrukcijos jau nebetinka…

Kaip tinkamai numegzti mėginuka?

Visų pirma, jis turi būti tinkamo dydžio. Tai reiškia, kad neužtenka prasimegzt 5×5 (akių x eilių) dydžio gabaliuką. Ne miniatūroms pledų megzt susirinkom. Megzdama mėginuką visada pasižiūriu į etiketę – ką apie tankumą sako gamintojas, ir mėginukui užsidedu maždaug 50% daugiau akių arba tiek, kad tilptų rašto motyvas (-ai) ir dar liktų “laisvų” akių iš kraštų. Tai svarbu todėl, kad dažnai kraštinės akys būna pasiklaipę, laisvesnės, o mes juk tikslumo norim, ar ne? Tad matavimus geriausia atlikt ties mėginuko viduriu. Dabar – kaip pasirinkt virbalus? Čia priklauso turbūt daugiausia nuo mezgėjos patirties. Jeigu esat patyrus ir įgudus, ne vieną šimtą ( o gal tūkstantį?!) kilometrų siūlo sumezgus mezgėja (ačiū, kad vis tiek skaitot! 😉 ), tuomet greičiausiai pažįstate ir žinote savo mezgimo stilių (laisviau, kiečiau…), taigi renkatės virbalų dydį pagal savo patirtį. Jeigu ne taip seniai išsiaiškinot, kad šitos “špagos” – tai ne mandrūs iešmai šašlykams, tuomet siūlyčiau pradėt nuo tokių virbalų, kokie rekomenduojami siūlų etiketėje.

Tarkime, kad jau nusimezgėt dailų pavyzduką ir jau ruošiatės matuot ir kibt į darbą? STOP! Yra dar vienas LABAI SVARBUS ŽINGSNIS – mėginuko apdorojimas, t.y. plovimas, lyginimas, garinimas, tampymas…. Žodžiu viskas – visos blogybės ir gėrybės, kurias turės patirti planuojamas mezginys, turi atsitikti ir su mėginuku. Megztinius plaunat rankom? Valio – mėginukas eina pliušku pliušku į dubenėlį. Ketinate naudotis skalbyklės paslaugomis? Panašu, kad mėginukas keliauja į lunaparką. Džiovinsit megztinį automatinėj džiovyklėj – teks ir mėginuką įdėt pasišildyt. Nusimto karštas lygintuvas ar garai? Mėginukui metas pasikaitint į sauną ar turkišką pirtį.

Ties džiovinimu patiesus truputį stabtelėsiu. Viena gydytoja savo paskaitoj tėveliams apie vaikų (ne)sirgimus pasakė, kad medicina – tai ne tikslusis mokslas, o menas. Tai vat čia su tais mėginukais panašiai. Jų bėda ta, kad nesvarbu, kokius didelius bemegztume, vis tiek jie bus mažesni už megztinį, suknelę ir t.t. Tarsi ir netenkame galimybės pasižiūrėti, kaip elgtųsi didesnis, sunkesnis mezginys, kiek jis patįstų, prasitampytų. Internete šiuo klausimų radau patarimą, matuot mėginuką pakabintą – tegul žemės trauka daro savo darbą. Bet po to, kai keletas darbu įtartinai paaugo visom įmanomom kryptim, nepaisant to, kad pavyzdukus mezgiau, dabar aš savo mėginukus džiovinu ant adatų. Tai reiškia, kad išplautą pavyzduką ištampau ir prismeigiu su adatom ir taip leidžiu išdžiūti. Jeigu ketinu megzti ilgesnį (taigi didesnį – taigi sunkesnį) daiktą ( ypač jei siūlas linkęs tįsti ar augti – linas, šilkas, viskozė, medvilnė, merino vilna…), tuomet stipriau patempiu į ilgį, jeigu noriu labiau prigludusio – patempiu į plotį (persistengt nereikia). Žodžiu visaip kaip bandau imituot būsimas gyvenimo sąlygas. Ar padeda? Taip. Ar viskas pavyko iš pirmo karto? Ne. Iš antro? Ne…

Vat dabar, kai pavyzdukas jau sausas, galima imtis matavimo ir skaičiavimo darbų. Jeigu matot, kad mezginys gaunasi per skystas – imkit mažesnius virbalus, jei per kietas – didesnius. Ir taip kaitaliokit, kol atitaikysit. Sutikit, taip eksperimentuot kur kas patogiau ant mėginuko, nei 10 kartų išardyt pusę megztinio…

Vietoj išvadų

• Tam, kad pavyzdukus megzt būtų mažesnė kančia – turėkit budinti mezginį, ramiau išlauksit kol viskas plausis, džius ir pan.
• Jeigu jaučiat, kad gali tekt kaitaliot virbalus, kol išgausit reikiamą tankumą – megzkit pavyzdukų šaliką vis keisdamos virbalų dydį ( tik atskirkit kokia ripso eilute ar pan. ir kur nors pasižymėkit, kur kokiais virbalais mezgėt). Nereiks 10 kartų skalbt-džiovint.
• Net ir apsiginklavus krūva mėginukų, megzdama galutinį mezginį eigoje kelis kartus plaunu, kad pamatyčiau, ar mano teorija atitinka praktiką.
• Turėkite kantrybės – dauguma dalykų čia ateina su patirtim ir praktika. Mėgaukitės procesu, kurkite ir tobulėkite.